Antaną Juknevičių į Dakarą nuvedė jaunystės sąmokslaiDideli dalykai paprastai prasideda nuo svajonės. Antanas Juknevičius – labiausiai patyręs lietuvis lenktynininkas dykumų raliuose: savo svajonės link ėjo nesidairydamas į šalis. Troškimas turėti riaumojantį visureigį jam tapo viso gyvenimo pagrindu.

Pasaulyje garsiausios bekelės lenktynės Dakaro ralis kadaise irgi buvo tik svajonė. Dangus, kurį pasiekus, atrodė, daugiau nebėra kur kilti.
Tačiau ateinantis Dakaras 40 metų A.Juknevičiui bus jau dešimtas: po keturis kartus jame dalyvavo kaip lenktynininkas ir komandos vadovas, 2008-aisiais buvo su tais, kurie Lisabonoje (Portugalija) laukė ralio starto, bet dėl saugumo paskutinę akimirką varžybos buvo atšauktos.
O viskas prasidėjo nuo didelio noro turėti visureigį. Panašų į tą, kurį jaunas studentas kartą išvydo Nidos prieplaukoje: juodas kaukolėmis apklijuotas „Nissan Patrol“ padarė tokį įspūdį, kad patrypčiojęs aplink jį A.Juknevičius pasižadėjo ir pats tokį kada nors įsigyti.
Dabar jo garažuose – keli visureigiai: varžyboms ir laisvalaikiui. Aistra pravažiems automobiliams tapo ir A.Juknevičiaus verslu: jis užsidirba smėlynuose treniruodamas kitus ir vadovaudamas Kazachstano lenktynininkų komandai „Astana“.
„Polinkis prie technikos, matyt, mano genuose. Senelis A.Smetonos laikais turėjo geriausius Šeduvoje arklius, vežimus, karietas, pakinktus.
Dauguma vyrų turi įgimtą potraukį prie greičio, žirgų, tik dabar tie žirgai metaliniai“, – šypsojosi A.Juknevičius.
 
Variklis nebūtinas

Lietuvių mechanikų sukurtu prototipu „Mebar“ kitų metų sausį su Edvardu Duoba Dakare važiuosiantis A.Juknevičius vaikystę leido tėvo garaže Vilniaus senamiestyje. Iš pradžių išrinkdavo ir vėl surinkdavo dviračius ar triračius, paauglystėje perėjo ir prie rimtesnės technikos.
Lenktynininko tėvas, fizikas-matematikas Antanas Juknevičius, laikėsi nuomonės, kad geriau, kai vaikas lindi garaže, nei trinasi pakampėmis. Todėl 14-metį paauglį sūnų pats išmokė vairuoti.
„Lakstydavau Anykščiuose po Šimonių girią, nes sėdėti prie vairo man buvo kai kas tokio!“ – pasakojo A.Juknevičius jaunesnysis.
Antano motina, architektė restauratorė Gražina Elena Juknevičienė, nebuvo sužavėta sūnaus potraukio prie plieninių žirgų.
Ypač daug aiškintis patrakęs paauglys buvo priverstas tuomet, kai tėvai išvydo jį skriejantį nuo kalno Vilniuje motociklu „Jawa“ – nors jo variklis buvo išardytas, o galinis stabdys beveik neveikė, noras važinėtis buvo toks didelis, kad su bičiuliais užsistumdavo motociklą ant kalno ir leisdavosi juo be variklio.
„Dėdė porai metų paskolino tą motociklą ir variklį perrinkome patys. Tai užtruko, bet vis tiek labai norėjome važiuoti – lakstydavome nuo Tauro kalno. Kartą tėvai kaip tik grįžo namo iš sodo, o aš lėkiau tuo motociklu. Užsimiršau, kad galinis stabdys beveik neveikia, ir įsibėgėjęs spūstelėjau abu stabdžius.
Užblokavau priekinį ratą ir skridau per motociklą. Tėvai visa tai pamatė ir nuo tada su technika susijusius reikalus su mama derinti būdavo labai sunku. Tėvas atskaitė moralą, bet leido toliau lindėti garaže, nes manė, kad vyras techniką turi išmanyti. Mama apie mūsų sąmokslą nelabai žinojo“, – kvatojosi Dakaro ralio dalyvis.
 
Visureigį perrinko pats

A.Juknevičiaus, kaip lenktynininko, karjera galbūt galėjo būti kitokia. Jis išmėgino ir kartingo, ir klasikinio ralio, ir žiedinių lenktynių trasas. Tačiau didžiausių laimėjimų pasiekė būtent bekelės varžybose. Į jas nėrė daug negalvodamas – tik sekdamas paskui svajonę.
Jaunystėje A.Juknevičius vairavo tėvo žigulius, vėliau – moskvičių, savarankiškai įsigijo nediduką „Volkswagen Polo“, kol galiausiai Nidoje pamatė išpuoštą „Nissan Patrol“ ir užsidegė įsigyti visureigį: automobilį, kuris tarsi namai ant ratų, kuriuo galima važiuoti ir sunkiai išvažiuojamais keliais, leistis į tolimas keliones, į kurį telpa visi žygiui būtini daiktai.
Įsigijęs „Nissan Patrol“, A.Juknevičius ėmė dalyvauti Lietuvoje rengiamose bekelės varžybose. Tuo metu visureigininkų klubai mūsų šalyje tik kūrėsi, nebuvo aiškaus tokių varžybų tvarkaraščio, bet vilnietis dalyvaudavo visur, kur tik galėdavo. Ir visuomet norėjo laimėti.
Būtent siekis klampiose ir klastingose trasose aplenkti kitus, vėl, kaip ir paauglystėje, privertė A.Juknevičių lįsti po automobiliu. Išrinkdamas visureigį ir eksperimentuodamas jis ieškojo sprendimų, dėl kurių automobilis taptų pravažesnis ir patvaresnis.
„Tada Lietuvoje dar niekas nežinojo, kaip geriau konstruoti visureigį varžyboms: skaitydavau literatūrą, įsivaizdavau, kaip turi būti, dažnai nepataikydavau ir po savaitės viską reikėdavo perdaryti. Keldavome visureigį, versdavome tiltus, daug investavau į pakabą.
Nemažai visureigininkų Lietuvoje tuomet norėjo, kad automobilis būtų didelis, o aš siekiau, kad jis gerai važiuotų ir nelūžtų.
Stengiausi apskaičiuoti viską: kad gerai dirbtų lingės, spyruoklės, traukės, amortizatoriai. Į tai sukišau tiek pinigų, kad, galima sakyti, nusimoviau kelnes, bet malonumas dėl to, kad radau teisingus sprendimus, irgi buvo didžiulis“, – sakė A.Juknevičius.
 
Dovana, kurios nesitikėjo

Vilniaus dailės akademijoje baigęs taikomosios grafikos studijas, o Londone apsigynęs kraštovaizdžio planuotojo magistro diplomą, A.Juknevičius pagal įgytas specialybes niekada nedirbo. Po studijų su draugu įkūręs reklamos ir leidybos agentūrą visus uždirbtus pinigus leido visureigiams.
Bebaimis „pacukas“, kaip pats juokauja, bekelės varžybose Lietuvoje lenkdavo šio sporto vilkus ir skindavo pergales. A.Juknevičius – triskart „Trophy Raid“ serijos varžybų Lietuvos čempionas.
Visureigis jį traukė dėl kelių priežasčių. „Mačiau jį ne tik kaip automobilį, bet ir kaip gyvenimo būdo priemonę, kuria gali keliauti, susipažinti su įdomiais žmonėmis visame pasaulyje.
Drauge mane įtraukė ir varžybos. Supratau, jog esu labai ambicingas, negaliu nevažiuoti aršiai, nelenktyniauti“, – pripažino A.Juknevičius.
Būtent dėl varžybų teko įsigyti antrą visureigį. Vienas – palengvintas, išpjaustytas ir visiškai spartietiškas buvo skirtas sportui, antrasis – kelionėms.
Per bekelės varžybas Lietuvoje A.Juknevičius susipažino su kitu šio sporto meistru – Aurelijumi Petraičiu. Vilniečiai ėmė važinėti drauge: vienas vairuodavo, kitas būdavo šturmanas. Patyrę bekelės lenktynininkai laimėdavo varžybas ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkinėse valstybėse.
Kartą grįždami po pergalingų lenktynių Baltarusijoje, prašneko apie tai, kad varžytis savo kieme nebeįdomu.
„Bet kur dar galime nuvažiuoti?“ – paklausė A.Petraitis.
„Matyt, tik į Dakarą“, – pasvarstė A.Juknevičius, o netrukus iš draugo sulaukė gimtadienio staigmenos – likus pusmečiui iki legendinio ralio jis įteikė sumokėto Dakaro starto mokesčio čekį.
„Buvome visiškai žali ir tada dar neturėjome supratimo, kas tas Dakaras. Neturėjome automobilio, todėl, likus pusmečiui iki varžybų, į jas registruotis buvo beprotybė. Bet į pirmąjį savo Dakarą vis dėlto išvažiavome“, – pasakojo A.Juknevičius.
2003-iaisiais Dakaro ralio debiutantai tuomet dar Afrikoje vykusiose varžybose buvo 51-i, po metų vykusiame ralyje net nefinišavo, nes jau pradžioje sugedo visureigis.
Į Dakarą jie vėl išsirengė 2008 m., bet startas jam taip ir nebuvo duotas, o 2009-aisiais jau į Pietų Ameriką perkeltame maratone A.Petraitis ir A.Juknevičius užėmė 25-ąją vietą – aukščiausią, kokią iki šiol ten užėmė lietuviai.
 
Norėtų laimėti Dakarą

Šnekus, aktyvus lyg gyvsidabris A.Juknevičius visuomet buvo tas variklis, kuris aplinkinius stumia pirmyn.
„Jei man įdomu, nebijau kalbėtis su žmonėmis“, – paaiškino lietuvis, bendraujantis su Dakaro žvaigždėmis – prancūzais Stephane’u Peterhanseliu, Lucu Alphand’u, Jeanu Louis Schlesseriu, Kataro lenktynininku Nasseru al-Attiyah.
Dėl to, kad nebijo kalbėti, paprašyti pagalbos ar pasiskolinti, bet ir pats niekada neatsakantis pagalbos, A.Juknevičius ne sykį Dakare sukosi iš kebliausių padėčių, buvo įlindęs į užkulisius, kurie daugumai ralio dalyvių taip ir lieka nematomi, susipažino su aibe garsių lenktynininkų, mechanikų ir komandų vadovų.
Gebėjimas ne tik valdyti visureigį, bet ir žinojimas, kaip jis konstruojamas, komunikabilumas leido A.Juknevičiui pasiekti Lietuvos visureigininkams dar neregėtą lygį: jis buvo samdomas šturmanas, paskui pradėjo mokyti kitus vairuoti smėlynuose, tapo samdomu komandų vadovu.
Nuo 2011 m. lietuvis vadovauja Kazachstano komandai „Astana“, kurią finansuoja ir šios šalies vyriausybė.
„Vis dėlto didžiausias malonumas man – pačiam sėdėti prie visureigio vairo. Vis dar noriu varžytis ir laimėti. Ir į ateinantį Dakarą to važiuosiu.
Kol kas dar neįperkame tokių automobilių, kokius vairuos Dakaro žvaigždės, – važiuosime lietuvių sukurtu prototipu. Tačiau vis tiek noriu užimti kuo aukštesnę vietą – bent pozicija aukštesnę nei mūsų užimta 25-oji. Svajonė? Laimėti Dakarą! Tikrai tikiu, kad kada nors pavyks“, – neslėpė ambicingas lenktynininkas.
Nuo svajonės prasidėjo ir jo kelias prie visureigio vairo ir į bekeles. Jei ko nors labai nori, pasiekti dažniausiai pavyksta.

Eglė Šilinskaitė-Puškorė ("Lietuvos rytas")