Dakaro dienoraštis 13: lietuvius vėl bandė apvogtiDar nebuvo dienos, kad Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba savo įspūdžius iš Dakaro ralio trasos televizijos kameroms pasakotų nusiprausę kelio dulkes. Bičiuliai Lietuvoje juokais juos praminė murziais. Buvo daug dienų, kai savo įspūdžiais Dakaro užsispyrėliai dalijosi įpylę geros saviironijos ar juoko dozę. Tačiau sausio 13-oji buvo ypatinga: pirmą kartą nuo legendinio ralio starto „Edas Dakar Racing Team komandos lenktynininkai jautėsi iš tiesų laimingi.

Jų sportinis baltas „Mebar“ šiame Dakare nuolat ožiavosi, lūžo ir kelyje stojo. Ne išimtis – ir antradienis, kai prieš pat devintojo greičio ruožo startą sugedo variklio daviklis. Kol sutvarkė gedimą, teko stovėti daugiau kaip 20 minučių.

Varžovai vienas po kito skriejo pro šalį, startui rengėsi sunkvežimiai, o A.Juknevičius ir E.Duoba karštligiškai ieškojo, kaip pašalinti gedimą. Kai tai padaryti pagaliau pavyko, jų „Mebar“ didžiuliu greičiu šovė į trasą.

Devintasis greičio ruožas – 450 kilometrų kopomis, kanjonais, per dulkantį feš feš tipo smėlį ir aštrius akmenis iš Ikikės į Kalamą buvo paskutinis Čilėje. Ir pats sėkmingiausias „Edas Dakar Racing Team“ ekipažui. Pirmą sykį nuo Dakaro pradžios jie pakliuvo į 40-tuką ir jei ne nelemtas pusvalandis ieškant gedimo, galėjo būti dar gerokai aukščiau.

Draugų „garažėlyje“ surinktas „Mebar“ pirmą kartą aplenkė ir Bendikto Vanago bei Andrejaus Rudnickio „Toyota Overdrive“ – vieną rimčiausių Dakaro automobilių. B.Vanagas net ir sulaužyta ranka, prigėręs nuskausminamųjų vaistų, irgi lėkė dideliu greičiu, tačiau trasoje turėjo bėdų su automobiliu.

Kopose strigo daug kas

Sausio 13-oji – pirma diena, kai A.Juknevičiaus ir E.Duobos „Mebar“ išvengė didesnių gedimų.

„13 – mūsų laimingas skaičius, – švytėdamas ištarė A.Juknevičius. – Ir aš, ir Edas esame gimę 13 dieną, na, ir šiaip gyvenime valdo psichai“.

Geri draugai jį iš tiesų vadina psichu, nes žino, ką trasoje jis kartais išdarinėja. Jam neegzistuoja baimė, greičio ribos ar žodis „negaliu“. A.Juknevičius nedvejodamas dideliu greičiu leisis ir labai rizikinga trasa.

Šįsyk jis taip pat lėkė kaip akis išdegęs. „Kartais Antaną net stabdžiau“, – prisipažino E.Duoba.

„Edas jau suprato, kad šito Dakaro mes nelaimėsime, todėl prašė važiuoti ramiau“, – kvatojo A.Juknevičius.

Tačiau ramiau važiuoti jam neišeina. Juolab kad po prastovos taisant daviklį, teko vytis nutolusius varžovus. Važiuoti paskutinis niekas nenori!

Jau pirmojoje greičio ruožo atkarpoje – kopose, kurias vadina savo arkliuku, A.Juknevičius ir E.Duoba aplenkė gal 15, o gal ir 20 ten įstrigusių varžovų.

„Stogo“ pavyko išvengti

Prasidėjus feš feš tipo smėliui – kartais net tokiam, į kurį kojos lenda kaip į miltus ir kuris lyg pelkė dažnai gramzdina automobilius, aklina siena matomumą ribojo dulkės. Jų buvo tiek daug, kad nieko nesimatė ne tik prieš akis, bet ir prieš pat nosį: automobilio viduje buvo galima įžiūrėti – net neįžiūrėti, greičiau, – tik jausti, vairą, tačiau prietaisų rodmenis dulkės užtemdė.

„Ta trasos dalis buvo labai šlykšti. Ten žiauru, bet visuose Dakaruose pasitaiko tokių atkarpų. Tačiau visiems tas pat ir reikia susitvarkyti. Mes, manau, susitvarkėme neblogai“, – tvirtino A.Juknevičius.

Vis dėlto tokioje dulkėtoje trasoje jie kelis kilometrus „nugrybavo“ į šoną – per dulkes buvo sunku skaityti kelio knygą. Kad negaištų laiko, į trasą A.Juknevičius ir E.Duoba nutarė grįžti tiesiąja, o ne ieškoti atgalinio kelio.

Nors priešais nevažiavo joks automobilis, laukymėse vėjas kėlė tokias dulkes, kad vietomis reikėjo visiškai sustoti, važiuoti buvo neįmanoma. Tačiau daug kur, kaip įpratęs, A.Juknevičius ir rizikavo.

Vienoje tokių vietų, kur dulkės visiškai užtemdė kelią, Edas Dakar Racing Team“ laukė didžiausias greičio ruožo nuotykis. Toks, po kurio A.Juknevičiui ir E.Duobai Dakaras galėjo baigtis, tačiau Fortūna ir šįsyk buvo jiems palanki.

Per dulkes lenktynininkai nepastebėjo didžiulės išgraužos žemėje, todėl, kaip patys sako, „pasigavo žvakę“. Tai toks momentas, kai automobilis nosimi režiasi į žemę, o jo galas pakyla.

„Laimei, net fizikos dėsniai šįsyk buvo mūsų pusėje ir nusileidome ne ant stogo, o ant galo, todėl be problemų tęsėme lenktynes“, – pasakojo E.Duoba.

Tiesa, matyt, tuomet ir pasimetė keli ryškūs oranžiniai smėlio takeliai nuo „Mebar“ galo. Šiuos takelius vežiojasi visi lenktynininkai, kad užsikasę smėlyje galėtų juos pakišti po ratais ir šie gautų kietą pagrindą.

„Bet tai – menki nuostoliai, palyginti su tuo, kokių bėdų turėjome anksčiau“, – pareiškė A.Juknevičius.

Nuostoliai – ne tik lenktyniaujant

Tų nuostolių šįsyk iš tiesų buvo visai nedaug. Net mechanikams Edas Dakar Racing Team“ lenktynininkai „parvežė“ labai mažai darbo. Tai gal ir dėl to, kad per poilsio dieną pirmadienį „Mebar“ buvo kone perrinktas. „Ir svarbiausia, kad buvo išspręstos kai kurios jo bėdos. Lyg ir sutvarkėme kelis probleminius jo mazgus. Tfu, tfu, tfu, kad bėdos neišlįstų“, – sakė A.Juknevičius.

B.Vanagas ir Andrejus Rudnickis savo mechanikams „parvežė“ gerokai daugiau darbo. Į plyname lauke įsikūrusią ir feš feš smėlio pilną ralio stovyklą prie Kalamos, kurios labiausiai nekenčia visi daugkartiniai Dakaro dalyviai, jų „Toyota Overdrive“ grįžo apdaužyta. Į ją, anot B.Vanago, net atbulas įvažiavo varžovas, todėl teks taisyti ir tai, kas apgadinta ne pačių lenktynininkų.

A.Juknevičius ir E.Duoba šiame Dakare taip pat patyrė panašų nemalonų nuotykį, kai į jų automobilio priekį važiuodamas atbulas atsitrenkė varžovas. Tačiau „Mebar“ dėl to neliko nė žymės.

Žaluma pilkuose kalnuose

Artėjant Argentinos sienos link, į kurią šiandien vėl persikels Dakaro ralis, Čilės apylinkės – tokios pat niūrios ir pilkos, kaip ir anksčiau. Net Andai tarsi užmigę ir vien pilki. Kiek akis užmato – tik pilka spalva, jokios žalumos.

Todėl gerokai nustembi, kai per Andus plūkto smėlio keliuku pasukęs trasos link, aptinki „oazę“. Savotišką žalią salą, kurią iš visų pusių supa tie patys pilki kalnai.

Nedidelis lopinėlis žemės apaugęs medžiais, po kuriuos laksto iguanos, žaliuoja žolė. Šią žemę „maitina“ niekada neišdžiūstanti Loa upė. Nors Anduose lyja retai, vandens upė gauna iš kalnuose susidarančio rūko.

Lenktynių trasa, atrodo, „dulka“ visai čia pat. Tačiau tas „čia pat“ – apgaulingas. Per kalnus tenka kratytis dešimtis kilometrų, o tas „čia pat“ taip ir lieka „čia pat“ neprivažiavus trasos.
Išgelbėjo varžovą

Sėkmingos dienos rytas Edas Dakar Racing Team“ ekipažui buvo nervingas. Į ralio stovyklą, kurioje duodamas pirmasis dienos startas, A.Juknevičius ir E.Duoba atvažiavo gerokai vėliau ne įprastai. Nors bivake jie jau trinasi likus mažiausiai valandai iki starto, šįsyk buvo likęs mažiau nei pusvalandis.

Nervų sugadino išsiblaškę viešbučio Ikikėje darbuotojai, pradanginę skalbti atiduotus lenktynininkų drabužius. Apranga atsirado netoli viešbučio esančioje privačioje skalbykloje, tačiau iki tol, kol jos savininkas atvėrė duris, A.Juknevičius ir E.Duoba spėjo gerokai pasinervinti.

Dakaro taisyklės griežtai draudžia startuoti be saugumo reikalavimus, pavyzdžiui, atsparumą liepsnai, atitinkančių kostiumų. Prieš kiekvieną startą patikrinama, ar šių reikalavimų laikomasi.

Buvo variantas, jei apranga neatsirastų, skolintis ją iš varžovų, bet niekas negalėjo garantuoti, kad šie kostiumą irgi turės.

Pernai ir pats A.Juknevičius gelbėjo varžovą trasoje, kad Dakaras jam nepasibaigtų, atrodytų, dėl tokios smulkmenos, kaip kombinezonas.

Tąsyk po starto ralio stovykloje, lenktynininkai į antrąjį startą – šis duodamas prieš kiekvieną greičio ruožą – važiavo kelis šimtus kilometrų. Rusas Antonoas Grigorovas iš stovyklos išvažiavo su sportinėmis kelnėmis. Užsimiršti buvo lengva, nes lenktynininkai paprastai pervažiavimuose kostiumus atlenkia iki pusės, kad mažiau prakaituotų.

Tik prieš pat startą A.Grigorovas pastebėjo, kad neturi kombinezono. Rusas kaip pamišęs puolė lakstyti, ieškodamas atsarginio kostiumo, tačiau lenktynininkai į sportinius automobilius įsimeta vieną kitą atsarginę dalį ir daug vandens, bet tikrai ne atsarginę aprangą.

„Dakaras man baigtas“, – vos ne verkdamas konstatavo A.Grigorovas.

Jo startas buvo po 7 min., A.Juknevičius ir Vytautas Obolevičius startuoti turėjo po dar dviejų.

„Klausyk, – ištarė A.Juknevičius, – matai tą uolą? Paskolinu tau savo kostiumą, jūs startuojate, užvažiuojate už jos, persirengi ir atbėgi su mano kostiumu“.

A.Juknevičius ir V.Obolevičius į startą tąsyk pavėlavo, tačiau išgelbėjo varžovo Dakarą.

Šią istoriją A.Grigorovas aprašė savo asmeniniame tinklalapyje.

Vėl bandė apvogti

Papildomų rūpesčių Pietų Amerikoje nuo šiol turi A.Juknevičių ir E.Duoba lydintys ekipažai. Čilėje jau pabandyta prasibrauti į du komandos automobilius.

Ikikėje buvo sučiuptas į vieną automobilį besibraunantis vagis, o Kalamoje, į kurią persikėlė antradienį, nemalonų nuotykį turėjo A.Juknevičiaus ir E.Duobos bičiuliai, kai pabandyta atidaryti sankryžoje stovinčio jų automobilio bagažinę.

Vagystės ir apiplėšimai Čilėje ir Argentinoje – įprastas reikalas, todėl saugiausi automobiliai dabar – tik uždaroje ralio stovykloje, į kurią pašaliniai negali patekti.

Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, Kalama (Čilė)