Dakaro dienoraštis 15: kelionė į plėšikų ir žudikų miestąTaisė iki paskutinės minutės:
Numigę vos valandą kitą, A.Juknevičius ir E.Duoba vėl išsirengė į trasą.  Net dešimčia minučių anksčiau nei buvo sutarę. Nors poilsio itin trūko, pramiegoti varžybas buvo gerokai baisiau. Tik ketvirtadienį paryčiais iš vienuoliktojo etapo parsiradę lenktynininkai apie poilsį kol kas galvoja mažiausiai. Nors, jei tik turi minutę kitą, užmigti gali net stovėdami. Ožiu jau pramintas A.Juknevičiaus ir E.Duobos baltas „Mebar“ iki pat paskutinės starto minutės buvo „glostomas“ komandos mechanikų ir pagalbininkų rankų. Mechanikams trūko laiko, kad jį apžiūrėtų nuodugniai, tačiau didžiausias jo bėdas išgydė.

Varžovų aplamdytą „Mebar“ – trečiadienį lūžus pagrindiniam šarnyro varžtui jis sustojo tiesiog trasoje – reikėjo tvarkyti ne tik po juo palindus, bet ir padailinti. Apdaužytos ir klibančios galinės lempos, galiniai sparnai buvo tvirtinami vielos gabalais. Kad lekiant dideliu greičiu nepasiliktų trasoje.„Mebar“ buvo taip apdaužytas, kad net neliko laikiklių smėlio takeliams. Teko pritvirtinti juos prie atsarginių ratų.Tačiau į greičio ruožą „ožys“ išriedėjo.

Varžovus traukė iš kelio

Tai buvo viena nedaugelio dienų per pastarąsias dvi savaites, kaip A.Juknevičiui ir E.Duobai trasoje nereikėjo lįsti po automobiliu. Gal ir dėl to, kad jau važiuoja kiek atsargiau – nebėra jokių galimybių pakilti iš dugno, todėl apskritai baigti ralį svarbiau nei aplenkti dar vieną kitą varžovą. Juolab kad iš varžybų iškrito jau daugiau kaip pusė jas pradėjusių ekipažų.

Daug anksčiau startavę B.Vanagas ir A.Rudnickis vakar įveikė visai kitokią trasą negu ją pamatė vėliau atvažiavę A.Juknevičius ir E.Duoba. Į paskutinius maratono etapus automobiliai ir sunkvežimiai išleidžiami drauge, todėl, kai pravažiuoja milžiniški keturračiai, iš trasos dažnai lieka tik pavadinimas.Tačiau greičio ruožo pradžia „Žalvario“ ekipažui buvo puiki, kaip ir sušilęs oras.

Po liūčių ir žvarbos Anduose, nusileidus žemyn įsiplieskė saulė ir nuotaika ėmė gerėti. Per kaimelius – nors jie ir yra greičio ruožo atkarpoje, greitis lenktynininkams ten ribojamas, per šiek tiek serpantinų, bet daugiausia lygiais smėlėtais keliais lietuviai lėkė lenkdami varžovus.Brastos per upes ir upelius vėl priminė Bolivijos istoriją, kai „Mebar“ vos nepaskandino iš kalnų staiga nusileidusi galinga vandens srovė.

Po vienos gilios brastos, kurią A.Juknevičius ir E.Duoba įveikė sėkmingai, ne vienas automobilis stoviniavo ir sprendė kilusias bėdas. O jos greičiausiai buvo tokios pat, kokios ištiko lietuvius Bolivijoje, kai vanduo užpylė jų „Mebar“ variklį.

Tačiau paskutiniai iš 184 greičio ruožo kilometrų tapo prakeiksmu startavusiems vėliau.„Organizatoriai parengė staigmeną, nes kelio knygoje nebuvo pažymėta, kad prieš finišą laukia feš feš tipo smėlio ruožas“, – nusistebėjo „legendą“ dar iš vakaro atidžiai išstudijuojantis E.Duoba.Sunkvežimių išmaltu feš feš smėliu buvo nebeįmanoma važiuoti.

Šis smėlis kaitinant saulei paprastai sukepa į trapią plutą, kuria pirmieji lenktynių automobiliai važiuoja be problemų. Tačiau važiuojantiems vėliau, problemų jau atsiranda.Po subyrėjusia pluta smėlis – labai birus ir klampinantis. Žengei žingsnį, ir koja susmigo iki kelių ar dar giliau.

Tame ruože „sėdo“ beveik visi. A.Juknevičius ir E.Duoba – taip pat. Lietuvius ištraukė taivaničių sunkvežimis.

Bet dar blogiau, kad tie, kurie tame ruože kapstėsi ilgiau, tapo grūsties priežastimi. „Laikas eina, o tu stovi. Ten – krūmais apaugęs tarpeklis, apvažiuoti nėra kaip, todėl vienintelis būdas irtis į priekį, tas mašinas stumdyti ir traukti į šoną, kad pravažiavimas būtų atlaisvintas“, – pasakojo A.Juknevičius.

Ir vis dėlto džiugiausia jam ir E.Duobai, kad šįsyk automobilis nekėlė jokių rūpesčių. Jokių!

“Tai buvo pirma diena šiame Dakare, kai greičio ruožą įveikėme be techninių gedimų. Tai – jau šis tas. Gal į šio ralio pabaigą tą „Mebar“ pagaliau paruošime kitam Dakarui“, – kvatojo A.Juknevičius.

Tačiau legendinių lenktynių senbuvis – šis ralis jam jau penktasis, kuriame važiuoja ir dešimtasis, kuriame apskritai buvo – taip tik juokauja. Jis beveik įsitikinęs: jei dar Dakare startuos, tai tik turėdamas tikrai gerą automobilį.

Gerbėjai nori nusifotografuoti
 
A.Juknevičiaus ir E.Duobos galimybes Dakare bent pabandyti kovoti dėl aukštesnių vietų jau pačioje pradžioje sudaužė besiožiuojantis „Mebar“. Jau antrąją dieną, kai į stovyklą, kurioje duodamas startas ir fiksuojamas galutinis finišas, grįžo paryčiais, tapo aišku: kilti labai aukštai nebepavyks.

Tačiau tūkstančiams Argentinos miestų ir miestelių pakeles nuklojusių mojuojančių argentiniečių visai nė motais, ar keliu rieda garsenybė, ar ralio vidutiniokas. Prie sportinio lietuvių „Mebar“ nuolat kone rikiuojasi eilės nusifotografuoti norinčių vietinių. Net policininkės bruka į rankas išmanųjį telefoną ir prašo nuotraukos su „Mebar“ ar lenktynininkais.
Į E.Duobos rankas kariasi vaikai, A.Juknevičius šypsosi pozuodamas su paauglėmis. Argentiniečiams visi ralio dalyviai – žvaigždės. Nes ne kiekvienas pasiryžta įveikti sudėtingą maratono trasą.

Įspėja, kad reikia saugotis
 
Tačiau drauge ralis – rojus Pietų Amerikos ilgapirščiams. Nuo jų jau nukentėjo ne vienas, o Lietuvos ekipažus Dakare lydintys pagalbininkai Argentinoje ir Čilėje matė galybę išdaužtų automobilių stiklų šukių.

Šiandien – kelionė į Rosarijų, vieną pavojingiausių Argentinos miestų. Apiplėšimai ir net nužudymai ten – kasdienis reiškinys.
A.Juknevičius pasakoja istoriją apie tai, kaip pernai ten buvo apvogtas „Mini X-Raid“ komandos vadovas. Buvo nugvelbtas jo lagaminėlis, kuriame – keliasdešimt tūkstančių eurų, kompiuteris ir svarbūs dokumentai.

Kai „Mini“ komanda atvažiavo į viešbutį, prie vyro priėjo mergina ir paprašė nusifotografuoti. Tuo metu jos bičiulis prišoko prie atidarytos automobilio bagažinės, griebė lagaminėlį ir nurūko. Nuostoliai buvo tikrai dideli.
 
„Metus gali gyventi. Iki kito Dakaro“, – pastebėjo A.Juknevičius. Metai praėjo. Ilgapirščiams vėl reikia grobio.

Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, Termas Rio Hondas (Argentina)