Dakaro dienoraštis 2: Argentiniečių troškimas – Dakaro suvenyrasNet tuomet, kai Dakaro lipdukais apklijuoti automobiliai trumpam stabteli plente pakeliui į Buenos Aires, prie jų akimirksniu suguža pulkas argentiniečių. Iš kur?! Nuo gyvenvietės netoliese juos vis tiek skiria dar nemenkas atstumas, tačiau vietiniai prie Dakaro ralio dalyvių prisistato kone per sekundę.

Buenos Airių paplentės ir net vietinės reikšmės kelkraščiai nusėti įrudusių argentiniečių – visi jie moja pravažiuojantiems legendinių lenktynių dalyviams. Ir visi tikisi, kad pasiseks sumedžioti bent menką suvenyrą.

Iš pradžių vietinių draugiškumas kelia ūpą ir į kiekvieną energingą pasisveikinimą atsakai modamas pro automobilio langą. Vėliau tai įgrista, nes pulkai tokių išsišiepusių argentiniečių – kas keliasdešimt metrų. O lenktynės kol kas net neprasidėjo.

Iki Dakaro ralio oficialaus starto – dar kelios dienos ir dar aibė nebaigtų reikalų. Sausio 3-iąją maratono dalyviai nublizgintais motociklais, keturračiais, visureigiais ir sunkvežimiais važiuos ant lenktynių pakylos, o dar po dienos leisis į poros savaičių nuotykį Argentinos, Bolivijos ir Čilės bekelėmis.

Eilė kaitrioje saulėje

Antano Juknevičiaus komandai pirmasis ir svarbiausias darbas vos atvykus į Buenos Aires – atsiimti iš uosto automobilius. Ne tik prototipą „Mebar“, kuriuo Dakare lenktyniaus A.Juknevičius ir Edvardas Duoba. Bet ir pagalbos sunkvežimį „Renault Midlum“ bei dar tris visureigius, kuriais per lenktynes važinės kiti „Žalvario“ komandos nariai.

Penktą kartą Dakare kaip lenktynininkas, o apskritai dešimtą sykį į jį atvykęs 40-metis A.Juknevičius visas procedūras žino kaip savo penkis pirštus.

Uoste tvarka visiems vienoda: ar esi iš didelės komandos, tokios kaip“Mini“, ar iš mažytės kaip „Žalvaris“, esi žvaigždė ar tik lenktynių debiutantas, privalai laukti vos judančioje eilėje. Negailestingai kepina saulė, o nuo karščio smūgio gelbsti tik šalto vandens buteliukai, kuriuos kas keliolika minučių dalija Dakaro organizatoriai.

„Uostas visus sulygina“, – šypteli A.Juknevičius, stebėdamas, kaip erzinančioje eilėje trypčioja užsieniečiai.

Iškrovė visureigio akumuliatorių

Patekti į patį uostą griežtai gali tik automobilių vairuotojai. Patikrinę vairuotojo ir automobilio registracijos dokumentus, uosto darbuotojai išduoda automobilio raktą.

Visa Dakarui reikalinga technika iš Prancūzijos uosto Le Havro į Pietų Ameriką iškeliavo dar lapkričio pabaigoje, todėl atsiimti automobilių į uostą prie Buenos Airių visi atvyksta su šiokiu tokiu nerimu: ar tik su mašina nieko nenutiko?

Nutikti gali. Yra istorijų apie tai, kaip uosto darbuotojai sumąsto pasivažinėti lenktyniniais Dakaro automobiliais ir „užkala“ variklį. Arba apie tai, kaip kelte statydami automobilius juos apgadina.

Su nesklandumais, nors ir menkais, Argentinos uoste teko susidurti ir „Žalvario“ komandai. Vieno lydinčiojo visureigio akumuliatorius buvo visiškai išsikrovęs, mat uosto darbuotojai buvo palikę įjungtą šviesą automobilio viduje. Niekas nežino, šviesa degė savaitę ar dar ilgiau.

„Bet su mūsų „Mebar“ – viskas gerai“, – prie riaumojančio prototipo vairo šyptelėjo A.Juknevičius. Tiesa, būtent vairas ir buvo kiek išderintas, kai lenktyninis visureigis iš Prancūzijos keliavo į Argentiną. Uosto darbuotojas vairą buvo nuėmęs, o kai uždėjo atgal, nesutvarkė jį jungiančio laido – šis taip ir liko kaboti. Tačiau tai, anot A.Juknevičiaus, tik smulkmena.

Mechanikai jau turi darbo

Po procedūrų uoste – į uždarą parką, kuriame ateinančias kelias dienas „Mebar“ toliau bus tvarkomas. Automobilis lenktynėms paruoštas, tačiau dar liko darbų, kuriuos prie jo būtina padaryti.

„Kad ir iščiupinėti kiekvieną varžtą“, – juokėsi mechanikas Juozas Čibiras. Juokas juokais, tačiau visus varžtus A.Juknevičiaus mechanikai iš tiesų ketina patikrinti – ne tik juos pačiupinėti, bet ir persukti iš naujo.

Uždarame parke Buenos Airių pakraštyje kol kas – dar nedaug judesio. Komandos pamažu pildo milžinišką parko teritoriją, tačiau tikrasis veiksmas prasidės tik iškart po Naujųjų sutiktuvių.

„Žalvario“ mechanikai jau pirmąjį vakarą kibo į darbus. Yra dalykų, kuriuos iki lenktynių teks padaryti. Kad ir sukomplektuoti lenktyninį automobilį. Juk neužtenka, kad jis tik greitai važiuotų.

Pagal Dakaro ralio taisykles, jame privalo būti dar aibė dalykų. Kad ir kastuvai ar vaistinėlė.

Didelės šventės neplanuoja

Nors kasdien A.Juknevičius ir E.Duoba ir pagalvoja apie lenktynes, Argentinoje joms ruoštis pradės tik pirmojo starto išvakarėse. Tik tuomet gaus kelio knygą ir galės ją studijuoti.

O iki tol jiems tenka organizaciniai darbai. Kad ir nupirkti komandai maisto produktų ar vandens kelioms dienoms. Saulė Argentinoje dieną taip kepina, kad atrodo, jog temperatūra laukia perkopia pusšimtį laipsnių.

„Beveik neabejoju, kad bus ir dar karštesnių dienų“, – sakė A.Juknevičius.

Tiesa, Naujųjų išvakarėse Buenos Airės apniuko ir pasipylė lietus. Toks oras prie darganos pratusiems lietuviams – daug malonesnis nei alinantis karštis.

Naujųjų sutiktuvių „Žalvario“ komandoje niekas iš anksto neplanuoja. „Gal susėsime prie baseino ant viešbučio stogo, gal kur kavinėje“, – planų nekūrė A.Juknevičius.

Audringai švęsti nebus galimybių. Jau sausio 1-ąją nuo pat ryto teks bendrauti su Dakaro ralio organizatoriais. Be to, lietuviai dar pratinasi prie laiko skirtumo. Kai Buenos Airėse laikrodžiai muš vidurnaktį ir skelbs 2015 metus, Lietuvoje jau bus ankstyvas sausio 1-osios rytas.

Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, Buenos Airės (Argentina)