Dakaro dienoraštis 5: Neįtikėtina sėkmė ir brangūs suvenyraiDakaro ralyje nutinka ir stebuklingų istorijų. Tokių, kurias lenktynininkai skuba papasakoti vieni kitiems. Viena tokių istorijų atkeliavo ir į „Žalvario“ komandos stovyklą. Antano Juknevičiaus bičiulis britas Markas Powellas šį Dakarą ketino stebėti tik iš šalies – Lenkijos žurnalistų automobilyje. Tačiau legendinio ralio išvakarėse netikėtai sėdo į lenktyninę „Toyota“ ir įveiks Dakarą šturmano kėdėje. Dykumų maratone patyrusio lietuvio keli patarimai pirmą kartą šiame ralyje važiuosiančiam britui buvo itin svarbūs.

Jei reikėtų išrinkti Buenos Airių technoparko, kuriame įsikūrusios ralio komandos, draugiškiausią lenktynininką, A.Juknevičius tikrai patektų į dešimtuką. Atrodo, kad jis visus čia pažįsta, o tie, kurių net nepažįsta, greitai tampa draugais.

Štai italams ketvirtadienį A.Juknevičius padėjo tvarkant Dakaro dokumentus, o vakar šie atsidėkodami atkeliavo su pora butelių atšaldyto šampano. Tačiau šis vis tiek nukeliavo į šaldytuvą – gal Dakare dar pasitaikys rimta proga jį iššauti.

Savo sėkme Dakare A.Juknevičiui vienam pirmųjų pasigyrė ir M.Powellas – senas lietuvio bičiulis.

M.Powellas – britas, jis gyvena Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kuriuose itin dažnai treniruojasi A.Juknevičius, ir taip pat dalyvauja dykumų lenktynėse. Tačiau į Dakarą M.Powellas atvyko pirmą kartą. Kaip Lenkijos komandos žurnalistų automobilio vairuotojas.

Tačiau kone Dakaro starto išvakarėse britas netikėtai tapo Dakaro lenktynininku.

Dėl rimtų šeimyninių problemų netikėtai subyrėjo „Toyota“ turėjęs važiuoti lenkų Mareko Dabrowskio ir Jaceko Czachoro ekipažas. Tačiau namo išvykti turėjusį šturmaną staiga pakeitė M.Powellas.

Tai – išskirtinė istorija, nes tapti lenktynininku ralio išvakarėse beveik nebūna galimybių. Organizatoriai leido pakeitimus ekipaže tik dėl labai rimtų priežasčių. Tačiau ir jos būtų nieko vertos, jei M.Powellas neturėtų tarptautinės lenktynininko licencijos. Britas atsitiktinai ją buvo pasiėmęs ir į Dakarą.

Papasakoti apie neįtikėtiną savo sėkmę M.Powellas atskubėjo į „Žalvario“ komandos stovyklą. Jam buvo svarbu ne tik pasidalyti džiaugsmu, bet ir išgirsti vieną kitą A.Juknevičiaus patarimą.

M.Powellui šis Dakaras bus pirmasis, A.Juknevičiui – jau dešimtasis. Lietuvis legendiniame maratone nuo 2003 metų nuolat dalyvauja kaip lenktynininkas arba Kazachstano komandos „Astana“ vadovas.

Lenktynės – be kupranugarių

Vos pusė kilometro nuo Dakaro bivako – milžiniškas pramogų parkas, kuris pastarosiomis dienomis irgi tapo Dakaro ralio stovykla. Tik ji atvira visiems ir tik joje eiliniai argentiniečiai gali prasilenkti su ralio žvaigždėmis. Mat šioje stovykloje – organizatorių palapinės, čia rengiami lenktynininkų susitikimai, čia – ir techninės komisijos palapinė.

Tiesa, patekti į tas palapines pašaliniai negali, tačiau jiems niekas nedraudžia vaikščioti šalia jų.

Parke – aibė su Dakaro raliu susijusių pramogų: simuliatoriai – prie jų vairo galima pasijusti lyg tikroje maratono trasoje, didžiųjų lenktynių komandų paviljonai, kuriuose šios reklamuoja savo „techniką“, čia pat įsikūrę ralio suvenyrų kioskai ar laikinos užkandinės.

Jose – dešrainiai, mėsainiai, picos ir empanados – Lotynų Amerikoje paplitę perlenkti blynai su įvairiausiu įdaru. Empanados taip pat priskiriamos prie greitojo maisto patiekalų.

Pramogų parko lankytojai noriai fotografuojasi su dviem apsinuoginusiomis ir dainas vis traukiančiomis gražuolėmis bei vis šokinėjančiu kupranugariu, po kurio kauke slepiasi du sukaitę vaikinai.

Kupranugaris – savotiškas Dakaro ralio simbolis. Mat šis maratonas nuo pat praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos, kai buvo surengtas pirmą kartą, laikomas dykumų lenktynėmis. Tiksliau – Sacharos dykumos smėlynų, kuriuose iš tiesų galima sutikti kupranugarių karavanų.

Tačiau prieš kelerius metus Dakaras neva dėl saugumo iš Afrikos perkeltas į Pietų Ameriką ir prarado didelę dalį savo žavesio.

Atakamos dykuma Pietų Amerikoje – sausiausia Žemės vieta, bet jos smėlyje – gausybė akmenų. Kupranugariai negyvena nei Argentinoje, nei Čilėje, nei Bolivijoje, kurios bekelėmis artimiausias savaites lėks Dakaro lenktynininkai.

Suvenyrai – nepigūs

Oficialioje Dakaro suvenyrų parduotuvėje einamiausios prekės – smulkmenos: puodeliai, peiliai, kepuraitės su ralio simbolika.

Suvenyrai čia nepigūs: puodelis kainuoja vos mažiau kaip 10 eurų, peilis – per 24 eurus, kepurėlė – beveik 40 eurų. Dar brangesni – marškinėliai (nuo 60 eurų) ar odinis dėklas, skirtas termosui ir matės puodeliams (70 eurų).

Saulė sumažino norą dirbti

Parduotuvė – tik ne suvenyrų – yra ir technoparke, kuriame automobilius ir motociklus raliui rengia lenktynių dalyviai. Šioje parduotuvėje ant prekystalių – tai, ko staiga gali prireikti lenktynininkams: šalmai, kostiumai, kuprinės ar net akiniai nuo saulės.

Ir kainos čia nesikandžioja. Italų pagamintas „Stilo“ šalmas kainuoja vos 150 dolerių, nors ne stovykloje jis gali kainuoti ir 150 eurų.

Sportiniai akiniai nuo saulės už 50 dolerių – irgi nėra didelė kaina. Juolab kad tamsintų akinių jau reikia: po poros lietingų dienų vakar Buenos Airėse saulė vėl pradėjo akinti.

„Per karšta“, – su komandos draugais įlindęs į pavėsį atsiduso prancūzas mechanikas. Noras dar krapštytis prie lenktyninių automobilių, karštyje akimirksniu sumažėjo. Tačiau didieji darbai jau baigti. Automobilius liko tik nublizginti.

Šįvakar Buenos Airių centre, „Mayo“ aikštėje – legendinių lenktynių garbės pakyla, sekmadienį – ralio startas. „Podiumu“ vadinama garbės pakyla buvo paruošta dar išvakarėse, o aptvertos gatvės prieš savaitgalį sutrikdė milijoninio didmiesčio eismą.

Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, Buenos Airės (Argentina)