Dakaro dienoraštis 7: sankabos gedimas ir noras važiuoti toliauAntanas Juknevičius ir Edvardas Duoba Argentinos bekelėmis – sraunių pavasarinių upių išplautomis vagomis, kopomis, per aštrius akmenis ir smulkų lyg miltai smėlį – skriejo lenktyniaudami su vėju ir lenkdami varžovus. Tačiau sankabos gedimas ilgam juos sustabdė geltono smėlio kopos įkalnėje. Saulė jau seniai buvo pasislėpusi už horizonto, o Dakaro ralio dalyviai iš Lietuvos jau kelintą valandą ieškojo būdų išsikapstyti. Buvo antra nakties, kai baltas jų „Mebar“ įriedėjo į ralio stovyklą prie San Chuano. Bet buvo ne vienas, kuris į bivaką grįžo jau išaušus ar iš Dakaro pasitraukė antrajame greičio ruože.

Patirtis Dakaro ralyje – neįkainojama vertybė. Svarbesnė net už didelius pinigus ir itin brangią techniką. Maratone, kuriame keliai kartais baigiasi, galingi sportiniai automobiliai lūžta tarsi žaislinės mašinėlės. Vienas gedimas šiose lenktynėse gali daug ką pakeisti, bet patirtis palieka galimybę tęsti varžybas, į kurias daugelis susirenka pirmiausia išbandyti savęs.

Po pirmojo greičio ruožo iš Buenos Airių į Vilja Karlos Pasą, A.Juknevičius ir E.Duoba buvo 85-ti. Antrajame lėkė gerokai greičiau ir vieną po kito lenkė varžovus. Per kelias lenktynių valandas „Žalvario“ komandos ekipažas jau buvo pakilęs iki 60-osios pozicijos.

518 km ruože iš Vilja Karlos Paso į San Chuaną automobiliai krito vienas po kito. Tai – ne tik ilgiausias (tokio ilgo daugiau nebebus), bet ir itin sunkus ruožas „lėta“ ir klastinga trasa, kurioje automobiliai klimpo feš feš tipo smėlyje, skendo kopose, daužėsi į aštrius akmenis.

Feš feš tipo smėlis – birus ir smulkus tarsi cukraus pudra – ne tik klampino automobilius, bet ir kenkė jų prietaisams.

„Pakeliui finišo link matėme aibę jau sustojusių Dakaro dalyvių. Aplenkėme visiškai sudegusį automobilį. Nebeįmanoma pasakyti nei jo markės, nei modelio – tik griaučiai liko“, – pasakojo E.Duoba.

Skambučio niekada nelaukia

Likus maždaug pusšimčiui kilometrų iki finišo, kai atrodė, kad jis – visai netoli, nutiko tai, ko nei numatyti, nei nujausti niekaip negalėjai.

„Biriame feš feš smėlyje sugedo sankaba. Greičiausiai užvirė ir išbėgo sankabos skystis. Ten šiaip taip ištraukėme dar ir be sankabos. Bet pakeliui sutikti ralio organizatoriai įspėjo, kad priekyje – didžiulė kopa. Būtent joje ir strigome“, – po kankinamai ilgų ir sunkių kelių valandų pagaliau įveikęs stačią ir klampią kopos įkalnę ir vėlią naktį pasiekęs etapo finišą pasakojo A.Juknevičius.

Sirgaliai ir šiaip žiopliai, susirinkę pažiūrėti dulkių debesis keliančių ir dideliu greičiu skriejančių automobilių, seniai buvo išsiskirstę, bet prie finišo linijos A.Juknevičiaus ir E.Duobos dar laukėme mes: „Žalvario“ komandai padedantys patyręs bekelių vilkas Rokas Danilevičius, italas Roberto Musi ir „Lietuvos ryto“ žurnalistė.

Vieniša mūsų „Toyota Land Cruiser“ lūkuriavo į bėdą patekusio „Mebar“ ekipažo. Žinojome, kas nutiko, tačiau padėti niekuo negalėjome. Dakaro ralio trasose vienintelis būdas susisiekti su civilizuotu pasauliu – satelitinis telefonas. Tačiau jo skambučio per lenktynes niekas nelaukia.

Kai viskas gerai, A.Juknevičiaus ir E.Duobos telefonas būna išjungtas. Bet šįsyk juo teko pasinaudoti.

„Visada labai bijau šito skambučio“, – dar neprasidėjus Dakaro raliui prisipažino „Žalvario“ komandos mechanikas Juozas Čibiras.

Mechanikai buvo įspėti: iki kito skambučio gali pavalgyti ir pamiegoti, nes tuomet, kai „Mebar“ išsikapstys iš bėdos, jų laukia bemiegė naktis. Išsivaduoti iš kopos A.Juknevičiui padėjo patirtis. Penktą kartą dykumų maratone važiuojantis lietuvis su šturmanu E.Duoba sugaišo kelias valandas, bet finišą pasiekė.

Pajuodo nuo prakaito ir dulkių

Pilkšvi lietuvių kostiumai buvo praradę spalvą, o veidai pajuodę nuo kalnų dulkių, smėlio ir žliaugiančio prakaito. Pirmadienis buvo karštas visomis prasmėmis. Termometras čia net popiet rodė beveik 40 laipsnių karščio.

„O, ir aš toks pat, – po finišo žvilgtelėjęs į veidrodį nusikvatojo A.Juknevičius ir patraukė savo šturmaną per dantį. – Pamačiau tą patį, ką mačiau žiūrėdamas į tave kelias valandas“.

Kad ir kokia sunki diena buvo, lietuviai stengėsi neprarasti ūpo, nors buvo išvargę nuo įtampos ir sunkaus fizinio darbo automobilyje ir prie jo. Kelias dalykiškas pastabas mechanikams apie tai, kas galėjo nutikti „Mebar“, A.Juknevičius palydėjo ir išsamesniais pasakojimais. Mechanikų laukė bemiegė, bet vis dėlto gana trumpa naktis.

„Mebar“ į ralio stovyklą parvarytas pora valandų po vidurnakčio, o jau prieš aštuonias Argentinos laiku A.Juknevičius ir E.Duoba vėl turės stovėti prie starto linijos. Lenktynininkai turėjo tik kelias valandas numigti.

Gamtovaizdis smarkiai pasikeitė

Keliai Argentinoje staiga gali baigtis. Arba paprasčiausiai nutrūkti, nes juos išplovė srauni pavasario liūtis. Tokia stipri, kad gabalais suskaldė asfaltą, išvartė kelio atitvarus ir į gilią duobę nusinešė tai, ką kūrė žmogaus rankos ir technika.

Vis labiau traukiat į Argentinos vakarus – Čilės sienos link – gamtovaizdis smarkiai keičiasi. Iki tol jis buvo panašus į Lietuvos: didžiulėse pievoje kerojo net lapuočiai. Tačiau netrukus už Vilja Karlos Paso jau prasidėjo milžiniškų kaktusų giraitės ir druskingi laukai.

Asfaltuotas kelias staiga nutrūksta ir prasideda pilkas žvyrkelis. Asfalto gabalą čia išplovė liūtys ir dabar toje vietoje – didžiulė duobė, kurioje mėtosi kelio atitvarai ir didžiuliai asfalto gabalai.

Saulė pirmadienį kepino visą dieną. Troškus oras tiesiog gniaužė kvapą. Tačiau lenktyniniuose automobiliuose buvo dar blogiau. Turtingieji Dakare važiuoja turėdami kondicionierius, A.Juknevičaus ir E.Duobos „Mebar“ tokiu oru virto tikra pirtimi.

Tačiau lietuviai buvo tam pasirengę. Dakaro pragare išgyvena tik stipriausi.

Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, San Chuanas (Argentina)